. Atminties technologijos laiduoja visuomenės sanglaudą, jos išlikimą auklėjant jaunimą, institucinių ryšių stabilumą, tradicijų ir socialinių ryšių perdavą. Visi visuomenės gyvenimo, politikos, kultūros reiškiniai ir žmogaus veiklos ypatumai aiškinami atsižvelgiant į istorijoje susiklosčiusius ir viena kitą keitusius technologinius tarpsnius, kurie įvardijami kaip logosfera, grafosfera ir videosfera. Pirmajame tarpsnyje vyravusį rašymą keitė spausdintas tekstas, o pastarąjį ima išstumti audiovizualiniai informacijos sklaidos būdai. Šiuo atžvilgiu kalbama apie iškylančias ir įsivyraujančias technologijas, nes naujosios technologijos ne vien išstumia senąsias, bet ir jas pasitelkia bei modifikuoja. Spausdintas tekstas išlieka ir šiuo metu, tik spausdinama jau pasitelkiant kompiuterius ir skaitmenines operacijas. Videosferos įsivyravimas yra nulemtas kapitalizmo raidos ir gali būti laikomas esminiu kapitalistinio pasaulio aspektu. Šiame tarpsnyje atmintis įvaldoma ir perteikiama ar „gaminama“ tele, video ir audio medijomis – jomis kuriamas institucinis ir sykiu prekinis atmintinų duomenų kaupimo, saugojimo ir sklaidos tinklas, struktūrinantis ir žmogaus mintijimą. Todėl „televizinė atmintis“
Išsigandusi moteris, kad surinktų 50 000 dolerių, pardavė vieno kambario butą Bragine su visais baldais, pardavė visus turėtus papuošalus ir net savo mamos kolektyvinį sodą. Gruodžio 1-ąją būrėja kartu su vienuoliktoke ir jos motina išvažiavo į Lietuvą. Atvažiavus pastaroji buvo atskirta nuo dukros, o galų gale jai buvo pareikšta, kad tų 50 000 dolerių negana, jog dukra išgytų. Būrėja liepė moteriškei grįžti į Jaroslavlį ir atvežti daugiau pinigų. Grįžusi į namus moteris pasiskolino 10 000 dolerių ir nusiuntė juos Alai paštu. Tačiau su dukra jai pabendrauti nebuvo leista net telefonu. Kartą mergaitė slapčia nuo Alos paskambino į Jaroslavlį ir papasakojo motinai, kad visas gydymas tebuvo vos du masažo seansai vietinėje sanatorijoje ir trys procedūros voniose.
Savo akimis mačiau, kokiais visiškai neįprastais kūrybiniais impulsais kartais pulsuoja menininkų gyvenimas – sovietinės ideologijos sąlygomis daugelis jų, įskaitant ir mano tėvus, buvo tikrų tikriausios baltos varnos, kurių dažnai nesuprasdavo konservatyviai mąstanti tuometė visuomenė. Bet juk menininkas ir negali būti juoda varna ar pilka pelė – antraip, koks jis tuomet menininkas? Kita vertus, kalbant apie akademinę sritį, jau pačios aplinkybės susiklostė taip, kad sukūrus kūrybinių industrijų studijų programą VGTU ir 2012 metais įsteigus KIF, ir savaime teko, ir kartu norėjosi atrasti savo vietą teoriniuose kūrybingumo diskurso tyrinėjimuose bei įvairiose praktinėse kūrybinėse veiklose.
    Ir taip, aš įstojau į vidurinę mokyklą savo rajone. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla kiurksojo ant labai aukštos kalvos. Net pavasario laikmečiu, studentai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien lipdami stačiu keliu – aiškiai mano ketinimui “nerūpestingai striksėti į mokyklą” buvo lemta nugrimzti į nebūtį. Kiekvieną kartą tai prisiminus ir faktą, kad reikės kartoti tą pačią procedūrą diena iš dienos dar kitus trejus metus, aš nusilpdavau ir puldavau į depresiją.
Be to pasakysiu rašytojai rašo aplink juodąją visatos skyle, bet i pačia juodąją skyle ir nepataiko. Todel as jais pasitikiu, bet ne iki pacio galo. Reikia pataikyti i visatos juodąją skyle-va kur yra teisybe! Todel tas parasymas apie sesetukus yra paviršutiniškas ir labai dalinis. Todel as ir horoskopais tik pasitikiu, bet visiskai isbraukiu is savo gyvenimo. Visai nenoriu žinoti žmogaus gimtadienio, kad ne duok dieve nesuzinociau jo horoskopo.:-))) Reikia buti nors truputi paslaptingais. O nežinojimas horoskopo tai jau labai didele paslaptis.
Pjautuvine anemija nulemia taskines genu mutacijos, kuomet, vienam nukleotidui pasikeitus vietoj glutamino rugsties inesamas valinas. Del to pakinta hemoglobino fizikochemines savybes. Jis tampa maziau tirpus, agreguojasi, sudaro skaidulas. Eritrocitai tampa pjautuvo formos, surisa mazai O2, uzstringa kraujo induose. Sutrinka audiniu aprupinimas krauju (ir deguonimi), vystosi mazakraujyste. Genas 11p. Budingas nevisiskas dominavimas. Heterozigotuose aptinkamas ir normalus ir patogeninis hemaglobinas. Eritrocitai igyja pjautuvo forma pateke i aplinka, kurioje mazai deguonies. Jei salygos normalios, heterozigotai neserga. Homozigotu visi eritrocitai pjautuvo formos, jie mirsta iki 2-5 metu. Toks letalinis genas teoriskai turetu buti eliminuotas is populiacijos naturaliaja atranka. Taciau Afrikoje heterozigotu yra apie 20-40%. Pakitusi HbS grandine daro zmogu atsparesini maliarijai. Kai maliarinis plazmodijus patenka i eritrocita, sis tampa pjautuviskas, plazmodijus zuva. Taip islaikomas subalansuotas polimorfizmas, kai egzistuoja ir toks, ir toks hemoglobinas.  

● Artimojo netektis. Britų rašytojas seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) per Pirmąjį pasaulinį karą neteko sūnaus, brolio, svainio ir sūnėno. Apimtas nevilties ir tikėdamasis pasikalbėti su mirusiu sūnumi, kartu su žmona jis pradėjo lankytis pas mediumą. Šiais laikais, stengdamiesi pabendrauti su mirusiais artimaisiais, daugelis irgi kreipiasi į mediumus. Kai kuriuose kraštuose tradicinės religijos ir krikščionijos bažnyčios moko, kad mirtis žmogų ištinka dėl piktųjų dvasių piktdžiugiškų kėslų. Jei bendruomenėje vienas po kito miršta keli žmonės, išlikusiems jų  šeimų nariams gali būti daromas bažnyčios spaudimas užsakyti ne vienas brangiai kainuojančias apeigas, kad mirtys liautųsi.
Nuo 2016-ųjų metų R. Ruokis yra VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius, dėsto kino projektus. Nuo 2012 m. dirba „Lietuvos ryto“ televizijoje anonsų ir TV laidų prodiuseriu, režisieriumi ir projektų autoriumi. 2005–2007 m. dirbo Šiaulių jaunimo centro direktoriumi, formavo centro viziją, organizavo renginius, ruošė savanorius ir rengė specialius jų mokymus.

- Jei kam nors žodis „muziejus“ kvepia tik „šiaudiniu stogu“ – galbūt neprošal pasvarstyti ir apie atviresnę, platesnę, t.y. ne vien tik muziejinę koncepciją. O dėl A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus... Jo įdirbis bei nuopelnai neabejotini, netgi stebėtini. Ir edukacijos srity, bent jau pastaraisiais metais, smarkiai pasistūmėjęs. Tačiau... Patys muziejininkai tikriausiai jau senokai patyrė, koks gremėzdiškas, nepatogus, netikslus dabartinis jo pavadinimas, o svarbiausia – kad daugelio ekskursantų, ypač užsieniečių, nesuintriguosi rašytojų personalijomis, keliomis pavardėmis – kitaip tarus, pretenduoti į pasaulinės ar europinės reikšmės memorialinį muziejų mums vargu ar kada pavyks. Gi „joti“ vien ant klasikų jubiliejų ir kelių vis kitaip iliustruojamų leidinių – jau tik proginiai dalykai, nusiraminimui, skirti siauresniam ratui, ir tai su nemažomis išlygomis. O kur nacionalinis interesas?

„Aš laikausi tradicinių pažiūrų ir man šeima yra tas elementas, nuo kurio yra kuriama valstybė. Stipri valstybė be stiprios šeimos yra neįmanoma, - sakė G. Nausėda. - Aš manau, kad reiktų pasisakyti už stiprią šeimą, ir ne tik todėl, kad tai stiprios valstybės pagrindas, bet ir todėl, kad normalioje ir darnioje šeimoje žmogus tegali būti laimingas“.
    "Viskas paprasta," p. Lungė tarė. Jis paklausė manęs, kur aš šiuo metu gyvenu. Man atsakius, kad Vienoje, jis pridėjo: "Tuomet, ar galėtumėte nupiešti man tikslų miesto žemėlapį, rodantį visus kelius?" Aš tarškinau galvą, bandydamas susidaryti mentalinį Vienos žemėlapį, ir ėmiau piešti paprastą žemėlapį į savo bloknotą, jam atidžiai stebint mano veido išraiškas. Pripažinus pralaimėjimą, tarus, jog man neįmanoma nupiešti tikslaus žemėlapio, jis paėmė, ką aš nubraižiau.
Turinio kūrėjai neišvengiamai turi į tai atsižvelgti. Vietoj to, kad susikoncentruotų į turinio kūrimą vienam konkrečiam komunikacijos kanalui, jie turi galvoti, kaip sukurti tokį turinį, kuris galėtų „veikti“ keliuose kanaluose vienu metu. Turinio kūrime vis dažnesnis tampa transmedialumas – turinio „išskirstymas“ po skirtingus komunikacijos kanalus. Paprastai tariant, kad suprastų visą istoriją, vartotojas turi „susirinkti“ skirtingas jos dalis iš skirtingų komunikacijos kanalų. „Sostų karai“ galėtų būti geras transmedialumo pavyzdys: kad iki galo suprastum šį daugiasluoksnį pasakojimą, turi ne tik pasižiūrėti serialą, bet ir paskaityti knygas, susipažinti su kritikų atsiliepimais, pasižiūrėti vaizdo įrašus ir interviu su turinio kūrėjais iš filmavimo užkulisių, prisijungti prie kokio nors „Sostų karų“ gerbėjų forumo. Manau, tokio tipo pasakojimų ateityje tik daugės.
V. V.: Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti mūsų fakulteto komunikacijos krypties studijų programomis. Šioje kryptyje turime bakalauro studijų programas „Kūrybinės industrijos” (beje, tai pirmoji kūrybinių industrijų programa Lietuvoje) ir „Pramogų industrijos” bei magistro studijų programą „Kūrybos visuomenės komunikacija”. Abi bakalauro programos gavo maksimalią 6 metų akreditaciją, jos, kaip ir magistro programa, kasmet pritraukia nemažėjančius studentų srautus. Manyčiau, prie šios sėkmės ženkliai prisideda ir tas faktas, kad minėtų programų rėmuose dėstoma nemažai filosofijos, kitų humanitarinių ir socialinių mokslų disciplinų: filosofija, etika, logika, estetika, sociologija, psichologija ir t.t. Taigi minėtos studijų programos ne tik rengia puikius kūrybinių ir pramogų industrijų bei kūrybinės komunikacijos specialistus, bet ir suteikia platų humanitarinio ir socialinio pobūdžio išsilavinimą, leidžiantį taip pat ir kūrybinių industrijų bei komunikacijos reiškinius vertinti platesniame kontekste ir perspektyvoje.
. Tad galima teigti, kad medijos yra vis labiau individą veikianti, jį ir jo savivaizdį formuojanti ir prie savo skaitmeninės loginės raiškos pritaikanti minties, auklėjimo ir kūrybos terpė, įgaunanti skaitmeninių duomenų ir išteklių pavidalą. Tas pavidalas naujų medijų propaguotojų yra linkstamas nusakyti kaip „skaitmeninis kapitalizmas“. Nors „skaitmeninio kapitalizmo“ supratimas teigia įsivyraujant vadinamąsias nematerialiąsias vertybes, kurios tarsi visiškai atsisieja nuo materialiųjų, pastarąsias įtraukiant į virtualiąją gamybą, tačiau kol kas toks supratimas yra labiau ideologinio pobūdžio – skatinantis ir pateisinantis medijų technologijų plėtrą ir nuslepiantis prekinį nematerialiųjų vertybių, taip pat ir virtualios „tikrovės“ pobūdį. Tiesa, tos ideologijos apraiškos dažniausiai sunkiai pasiekiamos kritinei refleksijai, kuri vienaip ar kitaip įtraukiama į skaitmeninę projektinę intelektinių produktų gamybą ir vartojimą.
Kai atsirado įžūli tarpinė, gal vertėtų pasisukinėti apie savo kūno ašį, niekur nejudant, siela liktų vietoje (visgi, indai kur nors toli keliavę laukia savo sielų nors man tai atrodo abejotina), na o raudonšikniams bet koks pasisukimas gali būti smūgiu. Galbūt, atkakliai bandys toliau kištis, tik perkeliant savo įrangą jiems reiktų šiek tiek laiko. O Jūs tokiais dalykais galite užsiimti bet kur. O jei dar sugalvotumėte kaip daryti tai užsimerkus, jiems išvis būtų smūgis žemiau juostos.

The presence of pinene is highly dependent on a variety of environmental factors like grow medium, flowering time, and curing processes. These strains have the genetic potential to produce high levels of pinene, but the only way to know for sure is through lab-tested product. Luckily, pinene’s distinct aroma lets you follow your nose to many other strains containing this terpene – just sniff out the pine-scented varieties or use Leafly’s filters to find strains that fight inflammation, help with asthma, and promote focus.
Taigi poetinio įkvėpimo šaltiniai iš esmės nesikeitė. Poezijos temos, aišku, keitėsi. Filosofijos studijos čia neabejotinai įkišo savo trigrašį. Net ir nelabai norėdamas, savo poezijoje nuolat randu gausybę egzistencinių klausimų (tiesa, savižudybės temos dar neliečiau, tpfu, tpfu, tpfu, ačiū Dievui). Bet tai turbūt neišvengiama. Nes filosofija ir poezija – artimos savo turiniu. Abi jos kreipia savo žvilgsnį į amžinąsias temas: kas yra būtis, kasdienybė, gyvenimo prasmė, grožis, gėris, blogis, tiesa, meilė ir t.t. Tiesa, paprastai šie klausimai formuluojami ir atsakymų ieškoma skirtingomis kalbomis. Filosofijai artimesnės griežtesnės, tikslesnės sąvokos, loginė argumentacija. Poezijai labiau priimtina metafora, alegorija, akimirkos įspūdžio fiksavimas, emocinė įtaiga ir pan. Nors vėlgi, tai nėra joks dėsnis – viduramžių poetiniuose himnuose Dievui ir šventiesiems rasime filosofines sąvokas ir logišką struktūrą, Nietzsches, postmodernistinė filosofija mielai taiko metaforas, alegorijas ir t.t. Yra filosofinių traktatų, parašytų poetine forma (pavyzdžiui, Tito Lukrecijaus Karo veikalas “Apie daiktų prigimtį”), yra daug geros filosofinės poezijos. Kalbant apie grynai asmeninį santykį, filosofija teikia peno mano protui, tuo tarpu gera poezija gaivina ir pakylėja mano dvasią, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų.
Paradoksalu, bet patys drąsiausi ir ekspresyviausi jo portretai giliausiai atskleidžia asmenybių dydį ir sudėtingumą. Šis prieštaringumas suteikė ypatingą poveikį poetų Valdo Kukulo, Sigito Gedos, Antano A. Jonyno, rašytojų Ričardo Gavelio, Juozo Erlicko, aktorių Eugenijos Šulgaitės, Donato Banionio, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus portretams. Šiuose portretuose atsiskleidžia labai skirtingas įvairių meno sričių atstovų santykis su fotokamera.

Rusijoje yra šimtai tūkstančių apsišaukėlių aiškiaregių, burtininkų ir raganų. Jie teigia, jog gali padėti įvairiais klausimais – asmeniniais, verslo, sveikatos ar net teisiniais. Jei esate nepatenkintas savo atlyginimu, galite nusisamdyti burtininką, kuris užkeiks visą kompanijos buhalterijos departamentą. Kiti okultistai žada padaryti, kad bankas jums duotų paskolą, o pasitelkus juodąją magiją, banką galima net užkeikti. Tiesa, tai kainuos gan brangiai, bet kartais net patys bankininkai moka tūkstančius, kad burtais sužlugdytų konkurentus.
×