Primename, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: remigijus@venckus.eu. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.
Deja, portretas mano tapyboje  nebuvo svarbus, todėl dominavo torsai ar kitos kūno dalys. Jų estetinės formos man visada patrauklios ir jaudinančios. Man tikrai nėra svarbu, ar tai vyro, ar moters kūnas. Natūraliai atsirado erotiniai įvaizdžiai. Keliskart tapiau ir savo nuogą kūną. Kiek tai sąmoningas gestas, aš net nežinau… Gal daugiau pasąmoninis, prigimtinis. Tiesiog eksperimentas.
Raudonšiknių tarpinė mėgsta krušti žmonėms smegenis ir juos auklėti, taip įsprausdama jų elgesį į plokštumą bei primesdama įvykių eigą, kai žmonių elgesys lengvai nuspėjamas, nes žinoma, ko iš jų laukti įvairiomis aplinkybėmis. Net jei pasirinktum blogą, linkusi nusikalsti elgesį ir tai jiems būtų paranku. Ne visada verta iš dviejų blogybių rinktis mažesnę (tavo, neprisistatantysai, pasirinkimas numirti Mėnulio paviršiuje). Nors paprastai būna ir „paslėptas“ plokštuminį mąstymą turinčioms esybėms trečias pasirinkimas. Jie nemėgsta galinčių elgtis ir gerai, ir blogai pagal iš anksto sunkiai nuspėjamas aplinkybes. Turint reikalų su raudonšiknių tarpine neturėtų būti jokių taisyklių. Kaip nebūtų keista, net būnant blogam galima išlikti doram ir nesijausti nusikaltėliu. Beje, aš netikiu, kad galima ką nors perauklėti. Esybės tik pačios galėtų persiauklėti, jei norėtų pakilti nuo dugno. Perauklėtosios labai greitai pamiršta visus auklėjimus, kai pakliūna į terpę, kur gali pasireikšti jų senieji nusikalstami polinkiai.
Raudonšiknių tarpinė mėgsta krušti žmonėms smegenis ir juos auklėti, taip įsprausdama jų elgesį į plokštumą bei primesdama įvykių eigą, kai žmonių elgesys lengvai nuspėjamas, nes žinoma, ko iš jų laukti įvairiomis aplinkybėmis. Net jei pasirinktum blogą, linkusi nusikalsti elgesį ir tai jiems būtų paranku. Ne visada verta iš dviejų blogybių rinktis mažesnę (tavo, neprisistatantysai, pasirinkimas numirti Mėnulio paviršiuje). Nors paprastai būna ir „paslėptas“ plokštuminį mąstymą turinčioms esybėms trečias pasirinkimas. Jie nemėgsta galinčių elgtis ir gerai, ir blogai pagal iš anksto sunkiai nuspėjamas aplinkybes. Turint reikalų su raudonšiknių tarpine neturėtų būti jokių taisyklių. Kaip nebūtų keista, net būnant blogam galima išlikti doram ir nesijausti nusikaltėliu. Beje, aš netikiu, kad galima ką nors perauklėti. Esybės tik pačios galėtų persiauklėti, jei norėtų pakilti nuo dugno. Perauklėtosios labai greitai pamiršta visus auklėjimus, kai pakliūna į terpę, kur gali pasireikšti jų senieji nusikalstami polinkiai.
Visumoje šitas "spėjimas" tik pagalbinė priemonė. Esmė yra šio pasaulio keitimas iš kūrėjų pusės 2025 metais. Be jokio "argumento" aš apie tai gali rašyti kiek noriu bet tai būtų tik fantazijos. Reikalinga kažkas konkretaus ir gan keisto. Tai ir bandoma toks "spėjimo" variantas kuriame nėra jokio spėjimo. Aišku aš nežinau ar viskas būtent taip kaip čia vyksta, nes klausimus reikia sugalvoti pačiam, o atsakymai į juos tik "taip" arba "ne". Taip kad galiu nusigrybauti ir į šoną. Nors pvz ateities variantui nebeturiu jokių "papildymų". Nėra kur fantazuoti. Paskutinis variantas idealus ir nėra ką ten tobulinti. Nors iki to varianto eita nuo praktiškai 2013 metų iki 2018 sausio pabaigos. Tikiuosi per tiek laiko iš tikro suradęs optimaliausią variantą. Planas patvirtintas. Nieko daugiau daryti nereikia. :) Na nebent kukliai, minimaliai, be oficialių informavimo priemonių supažindinti norinčius be jokių šou elementų. Nėra jokio tikslo įtakoti žmonės, vesti į kažkokį ale nušvitimą. Kam reiks tas informaciją suras. O visi kiti tegul gyvena kaip gyveno bet atėjus laikui atsako už konkrečiai save. Kiekvienas fiziškai jaučia skausmą ir psichologiškai nepatogumą. Atitinkamai žino ką daro blogai kitam žmogui. To visiškai pakanka kad gyvenime priiminėti teisingus sprendimus ir neturėti nepatogumų ateityje. Todėl net nežinau ar tas net minimalus kūrėjų ateities plano viešinimas turi prasmės. Na bet taip suderinom tai ir darau. :)
Kiek nepavykusių bandymų? Tik mokslininkai atkaklūs, nenuleidžia rankų: sumanymas geras, tik žmonės netinka. Gal tą sumanymą žvėrims reiktų taikyti? Gamtoje jokių pinigų, ko betrūksta žvėris apšaukti komunistais? O leninas uolus markso mokinys, įgyvendino savo laiku net vištagaidžių paradus, panaikino šeimas. Komjaunuolės turėjo komjaunuolišką pareigą atsiduoti komjaunuoliams. Viskas markso sumanymai, o leninas tik viską įgyvendino nesibodėdamas moksliškai pagrįsto kraujo liejimo.
The original maniples to cross the desert reaches of Mars on foot were armed only with Galvanic Rifles. They escorted their masters from north to south across an equatorial belt infested with cannibal Servitors and rogue machine intelligences. As the centuries marched past, these escorts were refined over and over again until they evolved into the Battle Maniples of the late 41st Millennium. Many variants have been codified, from the Maniples Automata of the Legio Cybernetica to the teeming Auxilia Ordinatus, but the core fighting formation remains the War Cohort. A Forge World's Skitarii Legion is divided into a number of macroclades, which are in turn broken down into cohorts and maniples. The vast majority of Skitarii War Cohorts are not borne into battle by armoured machines or aircraft, but simply stride to the front line without stopping, even should they have to start the journey solar months in advance of their allies. They will wade through poisonous swamps and bubbling lakes of tar to arrive at the front line on schedule, wave after wave of Skitarii marching around chains of Onager Dunecrawlers in imitation of Mars' nomadic caravanserais. Their tireless pace echoes the constancy of their dutiful souls -- it is said that a Skitarius would rather walk himself to death than disobey a direct imperative.
Lasteliu imortalizacija: subkultivacijos (persejimo) negalima testi iki begalybes. Lasteles kulturoje dalijasi ne daugiau kaip 50-70 kartu, po to jos zuva. Tad norint issaugoti kultura ji buna konservuojamos – uzsaldoma skystame azote. Prireikus sia kultura galima atsildyti ir kultivuoti toliau. Dazniausiai uzsaldomi klonai su chromosomu aberacijomis (kai reikia lasteles persiusti i kita laboratorija arba palaukti, kol bus rasti nauji biocheminio ar kito tyrimo metodai).  
Nors ir Žemė patyrė ilgą nežemiškų tautų apsilankymo istoriją, dabartinė situacija liudija, jog Žemės gyventojai kenčia nuo globalios nežemiškos kilmės intervencijos į jų gyvenimą. Ši strategija remiasi apgavyste ir manipuliacija, o jos galutinis tikslas – žmonijos kontrolė, kuri atims iš žmogaus laisvę ir apsisprendimo teisę. Būtent dabar yra tas metas, kuomet teisė ir pareiga pasipriešinti nežemiškai intervencijai, paskelbti ir apginti mūsų suverenitetą, mūsų laisvę ir nepriklausomybę nuo visų nežemiškų jėgų tampa šventa.

– Dėkoju už puikų pokalbį. Noriu linkėti nenustoti šokti, šokite gyvenimą kiekvienu savo judesiu! Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu
Pinene is used in medicine as an anti-inflammatory, expectorant, bronchodilator and local antiseptic. α-pinene is a natural compound isolated from pine needle oil which has shown anti-cancer activity and has been used as an anti-cancer agent in Traditional Chinese Medicine for many years. It is also believed that the effects of THC may be lessened if mixed with pinene.

Dominantine P. Afrikos porfirija: porfino apykaitos sutrikimai. Sutrikus porfino apykaita sutrinka hemo (sudaro hemoglobina, suteikia jam spalva) gamyba, sis pradeda kauptis odoje (nudazo ja violetiniu atspalviu), kaupiasi ant dantu ir pirstu nagu, yra pasalinamas su slapimu. Jautrumas saules spinduliams, odos nekroze. Drastiskos reakcijos i barbituarus, siaubingi skausmai.
Iliuzinis, anot Putinaitės, buvęs ir folklorinio bei kraštotyrinio sąjūdžių opoziciškumas ir patriotiškumas. Šių sąjūdžių dalyviai jei kam ir priešinęsi, tai – modernizacijai ir industrinei epochai (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  287). Šių sąjūdžių dalyvių vaizduotė konstravusi antiutopiją, kuri neturėjo aiškesnės vertybinės programos, nunusistatė aiškaus santykio su sovietine realybe ir puikiai derėjo prie sovietinio konteksto.  Anot Putinaitės, šių sąjūdžių dalyvių puoselėta neautentiška „[l]iaudiškai valstietiška kultūra tebuvo su sparčia komunizmo statyba susijęs, ją atsveriantis kompensacinis papildas.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  289). Taigi, folklorinio ir kraštotyrinio sąjūdžių dalyviai – tai ne lietuvybės puoselėtojai, ne patriotai, bet industrine modernybe nusivylę ir psichologinės kompensacijos ieškantys sovietžmogiai. Tiesa, KGB, organizacija, kurios uždavinys buvo sekti opozicines nuotaikas, kažkodėl manė kitaip ir atidžiai sekė folklorinius ir kraštotyrinius sambūrius tikėdamiesi būtent juose aptikti nacionalistines nuotaikas. Matyt, KGB darbuotojai nebuvo perpratę inovatyvios hermeneutikos.
Universitetai veikiau padeda įvaldyti kūrybingumo elementą į atitinkamas veiklos sritis integruojančius ir kūrybingumą pozityvia prasme normuojančius metodus. Taigi ir naujoji Pramogų industrijų katedra sieks, kad jaunasis specialistas gebėtų orientuotis pramogų industrijų lauke, jį vertinti kritiškai ir analitiškai, suprasti jo kūrybinę virtuvę ir auditoriją, išmanytų jo marketingą, vadybą, viešuosius ryšius.
Persirgta psichikos liga žmogaus išorėje, elgesyje dažniausiai nepalieka jokių pasekmių, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, savivertę ir pasitikėjimą savimi, socialinius ryšius, santykius šeimoje ir darbe. Nedarant pastangų, dėl tokių pasikeitimų, psichologinių ir socialinių problemų lavinos ir stigmatizuojančio visuomenės požiūrio į sergančius psichikos ligomis, gilėja socialinė atskirtis, prarandami bendravimo ir kasdienos įgūdžiai. Gydymas vaistais gali susilpninti ar visiškai panaikinti ligos simptomus. Tačiau išmokyti gyventi su liga, prisitaikyti prie jos paveikto gyvenimo sukeltų iššūkių medikamentai negali. Reikalingos visai kitos priemonės ir metodai, padedantys geriau jaustis ir sėkmingiau gyventi. Būtent psichosocialinė reabilitacija ir yra tas metodas, ilgalaikis, cikliškas, planingas procesas, kurio metu, bendradarbiaujant specialistams ir pacientui, siekiama pageidaujamų pokyčių.
Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus toliau tęsia pokalbius su žinomais Lietuvos menininkais. Šį kartą kviečiame skaityti jo parengtą straipsnį-interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto docente tapytoja Meda Norbutaite. Dailininkė yra kilusi iš Šiaulių, kur ji baigė dailės bakalauro ir magistrantūros studijas.
Nors ir Žemė patyrė ilgą nežemiškų tautų apsilankymo istoriją, dabartinė situacija liudija, jog Žemės gyventojai kenčia nuo globalios nežemiškos kilmės intervencijos į jų gyvenimą. Ši strategija remiasi apgavyste ir manipuliacija, o jos galutinis tikslas – žmonijos kontrolė, kuri atims iš žmogaus laisvę ir apsisprendimo teisę. Būtent dabar yra tas metas, kuomet teisė ir pareiga pasipriešinti nežemiškai intervencijai, paskelbti ir apginti mūsų suverenitetą, mūsų laisvę ir nepriklausomybę nuo visų nežemiškų jėgų tampa šventa.
Galiausiai ši įsitautinimo arba išsitautinimo, asmeninio įsivalstybinimo arba išsivalstybinimo dilema yra tokia pati gyva šiandien. Todėl ir puolamas yra visai ne J. Marcinkevičius. Vyksta daug fundamentalesnis procesas. Sovietmečiu sovietų taikyta tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu. Todėl kiekvienas žmogus, turėjęs bent minimalią istorinę atmintį ir nuovoką, žinojo, kad reikia apsispręsti tautos ir valstybės atžvilgiu. Dabartinis jų naikinimo principas yra visiškai kitas. Tai nutylėjimo arba neutralizavimo strategija. 
Negaliu atmesti minties, kad paskaitų sėkmė priklauso ir nuo paties lektoriaus. Nors nenoriu atrodyti savimyla, tačiau sutinku su kolegų pastebėjimais, kad sugebu valdyti auditoriją ir turiu oratoriaus gebėjimų. Vis tik šis gebėjimas atsirado neatsitiktinai, jį lėmė auklėjimas. Būdamas vaiku kai ko nors norėdavau pasiteirauti ar ką nors gauti iš kito žmogaus mano tėvai šiame dialoge griežtai atsisakydavo dalyvauti. Mama yra pasakiusi: nori paprašyti, tai pats ir paprašyk?! Šiandien esu dėkingas savo Mamai, mat ji leido man būti savarankiškam.  Kitas atskiras atvejis yra labiau susijęs su literatūra ir aktoryste. Atmenu kai vaikystėje regėjau televizijos ekrane aktorius skaitančius poeziją. Tuomet pagalvojau, kad lietuvių literatūros pamokose aš lygiai taip pat raiškiai ir įtaigiai noriu skaityti eilėraščius. Kai pamokoje pirmą kartą raiškiai perskaičiau poeziją mano mokytoja, Augenija Vitkauskienė, net akinius nusiėmė. Ji man pasiūlė dalyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. Aš sutikau. Nepatikėsite, daug kartų tapau rajono, apskrities, teminių įvairių skaitovų konkursų laureatu. Nebuvo mėnesio, kai į mokyklą neatsiųstų laimėtojo diplomo. Esu nuoširdžiai dėkingas savo mokytojai, už mano oratorinių gebėjimų skatinimą ir ugdymą.
Pagrindiniai klinikiniai srautai i kuriuos patenka chromosominiai ligoniai: pagal ju sukeltus simptomus chr. anomalijos skirstomos i tris mazdaug vienodo didumo grupes: 1) nesubalansuotos autosomu aberacijos, nustatomas 1,9 is 1000 naujagimiu. Anomalijos sukelia dauginius sklaidos trukumus, dauguma sirgs Patau, Edvardso arba Dauno sindromais; 2) subalansuotos autosomu aberacijos, nustatomos 1,94 is 1000 naujagimiu. Nesukelia fenotipo defektu, todel tik nedaugeli jas turinciu zmoniu istiria citogenetiskai (po to, kai jiems gimsta vaikas paveldejes nesubalansuota kariotipa); 3) lytiniu chr. aneuploidijos, nustatomos 2,3 is 1000 naujagimiu. Sios anomalijos pazeidzia beveik isimtinai generatyvine (ne anksciau kaip lytinio brendimo laikotarpiu) ir psichine (ne jaunesniems kaip mokyklinio amziaus vaikams) funkcija. Taciau apie 80% moteru, turinciu kariotipa 47, XXX, ir vyru, turinciu kariotipa 47, XYY, chr. anomalijos lieka nediagnozuotos, nes jie yra visai sveiki ir gimdo sveikus vaikus.    
V. V.: Iš tiesų, kūrybingumas šiuo metu – viena populiariausių bet kurio diskurso sąvokų. Tačiau šis populiarumo medalis turi dvi puses. Kaip teisingai pastebėjote, dažnai kūrybingumas laikomas panacėja visiems negalavimams gydyti. Visgi kūrybingumo nederėtų pervertinti – ilgaamžė žmonijos patirtis rodo, kad nėra panacėjų nuo visų ligų, o perspaustas vadinamųjų panacėjų vartojimas gali sukelti priešnuodžių poreikį. Dar mano vaikystės laikais tėvų, giminaičių ir jų artimų draugų rate sklido gandai apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų – Mumijo. Mes, vaikai, netgi įsivaizdavome, kad jie gaminami iš sutrintų Egipto mumijų miltelių ir turbūt dėl to turi specialių gydomųjų galių. Ir ką – praūžus Mumijo bumui, ligų pasaulyje nesumažėjo. Paimkime pavyzdį iš Lietuvos socialinės tikrovės. Dar prieš keliolika metų vienas populiariausių žodžių Lietuvoje buvo vadyba. Atrodė, reikia paruošti labai daug gerų vadybininkų, ir visos Lietuvos problemos bus išspręstos. Net ir mokslas suklestėsiąs, kai jam ims diriguoti vadybininkai, nes mokslininkai ir tyrėjai patys gi nesuvokia ką tirti, su kuo eksperimentuoti. Ir dabar turime daugybę vadybos programų Lietuvos universitetuose ir kolegijose ir nemažą kiekį bedarbių absolventų. Kita vertus, kūrybingumo nedera nuvertinti. Globaliame ir greitai kintančiame pasaulyje tai vienas būdų tinkamai reaguoti, įvertinti ir suvaldyti minėtus pokyčius. Juk pačia plačiausia prasme, kūrybingumas – tai efektyvus savo kūrybinio ir protinio potencialo išnaudojimas, ieškant naujų, originalių ir operatyvių būdų aktualioms problemoms spręsti, naujiems produktams, paslaugoms, metodikoms, technologijoms, teorijoms ir t.t. kurti. Ne veltui žymus kūrybinių industrijų tyrinėtojas R. Florida knygoje “Kūrybinės klasės iškilimas” (beje, puikiai išverstoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės J. Barevičiūtės) didžiausius XX a. mokslinius, technologinius, ekonominius, socialinius ir pan. pasiekimus ir permainas sieja būtent su kūrybingumo įsitvirtinimu. Beje, kūrybinei klasei priskiriami ne tik dailininkai, kompozitoriai, architektai ir panašiai, bet ir kitos profesijos, kuriose lemiamas vaidmuo tenka protiniam darbui. Taigi pabrėžiama kūrybingumo ir intelektinio potencialo išnaudojimo sąsaja. Visgi būtina pastebėti, kad kūrybingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga aktualioms problemoms spręsti. Čia, be kūrybingumo, reikalingos žinios ir kompetencijos, tinkamai parinkta vykdytojų komanda, efektyvi ir tinkama komunikacija, visa eilė individualių savybių: atkaklumas, lankstumas, kritiškumas ir t.t. Taigi kūrybingumas be minėtų komponentų tėra geri norai, kuriems nebūtinai lemta būti išpildytiems. Tai tarsi Mumijo, vartojamas be ar net vietoj maisto ir gėrimo.
    Haruhi tik riktelėjo “Eik pirmas!” ir išskuodė iš klasės taip trokštamu Lengvosios Atletikos Klubo greičiu. Ji buvo tokia mikli, kad pamaniau, jog batuose įsitaisė raketas. Nežinojau, ar ji taip skubėjo, trokšdama surasti naujų klubo narių, ar tiesiog buvo paprasčiausiai susijaudinusi, kad užkopė laipteliu aukštyn savo siekyje susitikti su atėjūnais?
Džiazo atlikėjų, tokių kaip saksofonininkai Vladimir Čekasin, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, būgnininkai Vladimir Tarasov, Arkadyj Gotesman, Gediminas Laurinavičius, Linas Būda, portretai sudaro išskirtinę scenos žmonių atvaizdų grupę. Juose puikiai perteikiamas muzikuojančiųjų komunikabilumas, sugebėjimas per muziką bendrauti tarpusavyje ir su klausytojais bei polinkis improvizuoti.
Mados ir fotografijos santykis labai ryškus. Mados fotografo veikla padeda mados daiktui būti pastebėtu ir geidžiamu. Mados daiktu yra vadinamas rūbas, aksesuaras arba kitas, plačiai geidžiamas, vartojamas ir net kopijuojamas dizaino sprendimu išsiskiriantis daiktas. Mados fotografija suteikia ir/ arba sustiprina pridėtinę mados daikto vertę. Viena vertus nuotraukos išryškina išskirtines mados daikto savybes, kitą vertus, jos stiprina simbolinę pridėtinę vertę, kuri gali būti išmatuojama piniginiais vienetais. T. y.  nuotraukos gali padidinti simbolinę pridėtinę vertę nuo kelių iki keliasdešimt kartų. Pavyzdžiui, batų pridėtinė vertė – tai sandarumas, nenušalusios ir nesušlapusios kojos; rankinės pridėtinė vertė – tai tinkama talpa daiktams įdėti ir patvarumas juos (daiktus) gabenant, etc.
Taip yra, nes galima teisingai nupasakoti visą sovietinės okupacijos siaubą, tačiau priešingos stovyklos žmogus visada galės rasti faktų, kurių pagalba, net iš esmės sutikdamas, kad tai buvo okupacija ir blogis, gins tezę, jog sovietmečiu buvo padaryta ir gerų darbų. Tai iš principo teisinga, tačiau tokiame teiginyje slypi ir didžiulė grėsmė. Jis nenumaldomai veda prie garsiosios frazės „ir tada dirbome Lietuvai“. 
Tokios partijos idealogijos pagrindiniu akmeniu būtų tai kad lietuvių kalba yra seniausia iš visų pasaulyje egzistuojančių Indoeuropiečių kalbų grupių. Ji 4000 metų senesnė nstgi už sanskrito kalbą,todėl Lietuviu būti yra ne gėda o netgi labai ir labai garbinga. Ne mes turime mokytis anglų,ispanų,prancūzų ir vokiečių bei rusų,o jie visi turi norėti maokėti Lietuvių kalbą. Nes tai būtų jiems garbė mokėti naudotis pačia seniausia pasaulyje kalba.

Studijų metu aš labai domėjausi XIX a. romantikų darbais, mažųjų  olandų detaliai ištapytais natiurmortais, Rembrandto specialiai išplėtota šviesotamsa. Anuomet patiko ir net Tuluz Lotreko, Egono Schieles paveiksluose atgulusios linijos ir iš jų formuojami siluetai. Kerėjo Pierre-Augusteo Renoiro tirpstantys pavidalai, Claude Moneto perteikiamas atmosferos įspūdis, Édouardo Manet potėpio aštrumas. Aš vis dar žaviuosi Luciano Freudo tapyba – jo kūnai gašlūs, bet estetiški.
Lytinis chromatinas: (cia apie X chr.) ji galima tirti kiekviename zmogaus audinyje. Patogiausia jo ieskot burnos gleivines epitelio nuograndose ir daugiabranduoliuose leukocituose. Burnos epiteliniu lasteliu branduoliu periferijoje matyti ryskiai nusidazantys chromatino telkiniai – Baro kuneliai, o leukocituose – branduoliu isaugos. Ju galai esti sustoreje kaip bugno lazdeles. Lytinis chromatinas nustatomas greitai, bet apytiksliai. Pvz jei pas vyra randama X lytinio chromatino, tai nieko nepasako apie jo lytiniu chr. konstitucija, nes galimi XX, XXX, XXY ir kitokie kariotipo variantai. Dabar, kai galima istirti kariotipa, X lytinio chr. tyrimas prarado savo reiksme.

Mirtis yra mirtis ir joks čia prakeiksmas. Teko lankyti seną savo tetą ir bent jau prieš pora savaičių matėsi kad jokia medicina žmogui nepadės. Viskas. Žmogus tiesiog noko akyse. Jei tuomet būčiau žinojęs jos tikslią mirties datą būčiau kažkaip korektiškai paskatinęs pusbrolį atvykti nors ir iš toli atsisveikinti. O jis nesuspėjo. Taip kad mirties natūralus procesas kažkaip stipriai mistifikuotas. Pagalvojau kad kai kurie žmonės net privalėtų žinoti savo mirties datą. Jie to nusipelnė savo gyvenimu. Pvz koks žmogžudys ar žmogžudystės užsakovas. :)Sąmoningai žinai kad žudai kitą žmogų tai žinok ir kada pats mirsi. Savotiškai lygu lygu. Trumpam atsiduri žudomo žmogaus vietoje. :) O kad žudyti negalima žino kiekvienas. :)


Aš to nežinau, tik įtariu, kad Krymo nežinomi žali kareivukai buvo Žirinovskio darbelis ir taip greitai viską susuko, kad Putinas nespėjo sustabdyti Krymo prijungimo prie Rusijos, po to teko „pripažinti“ tai kas įvyko, kad nebūtų palaikytas tėvynės išdaviku. Rytinės Ukrainos užėmimas ir Putinui nelabai rūpėjo, todėl sunkiai suvaldomus savo šunis išsiuntė į Siriją padvėsti. Kadangi Rusija nepripažino siuntusi savo karius užimti vieno svarbaus naftos gavybos miesto (kuo rusai mėgsta kitus tepti?) amerikiečiai jau tą kruviną darbą nudirbo iššaudė tuos kraujo paragavusius šunis kartu su kitais savo šalies pavergėjo kovotojais.

180 000 gyventojų turinčiame Žešuvo mieste pietryčių Lenkijoje žygį už gyvybę organizavo žinomas gydytojas Bogdanas Chazanas, praradęs darbą ligoninėje dėl savo gyvybę ginančių nuostatų. „Tai, ko siekiame, yra ne tik abortų draudimas, bet kartu ir visiška gyvybės apsauga“, - teigė B. Chazanas, pridūręs, kad šiuo metu parlamente svarstomas abortų draudimas buvo inicijuotas ne Bažnyčios ir ne Vyriausybės, o šalies piliečių. 
    Tanigučis, kaip visada kalbantis be atvangos, gyrėsi, kaip savo darbe susipažino su keliomis meiliomis mergaičiukėmis, ir kaip planavo išleisti susitaupytus pinigus pasimatymams, ar panašiam brudui. Tiesą sakant, temos apie žmonių svajones arba tai, kokie nuostabūs ir gražūs kažkieno gyvunėliai, mano knygoje buvo pačios bukiausios pasaulio temos.
Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“. 

Mūsų miestelyje buvo daug įvairių būrelių, tačiau vienas rimčiausių – menų mokyklos choreografijos skyriaus, kurio vadovė buvo Agnė Rickevičienė, kuri 2016-aisiais buvo išrinkta Metų mokytoja. Ji puiki pedagogė, užaugino šimtus stiprių šokėjų, ne vieną Lietuvos ir pasaulio čempionų kartą. Jos dėka mūsų nedidelis miestelis šokių pasaulyje buvo vienas žinomiausių.

Kitas dalykas, kurį padarė J. Marcinkevičius ir kurio nelygstamos reikšmės šiandien nenorima pripažinti, yra jo vaidmuo Sąjūdyje. Iš savo patirties galiu absoliučiai autentiškai paliudyti, kad prasidėjus Sąjūdžio grupių steigimuisi ir prireikus važinėti po rajonus, apie Sąjūdį beveik niekas nieko nežinojo. Buvo visiška informacinė blokada. Tokiame kontekste į susitikimus atvykdavo saujelė tiems laikams pakankamai drąsių, bet vis tiek natūraliai išsigandusių žmonių. Pradėjus jiems kalbėti apie Sąjūdį, vienintelė priemonė išvengti žmonių išsilakstymo buvo pradėti vardinti jiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių vardus. Pirmasis, nes įtaigiausias vardas, kurį tekdavo ištarti, visada buvo Justino Marcinkevičiaus. Tik tada žmonės pradėdavo klausytis ir Sąjūdžio plėtra Lietuvoje galėjo judėti į priekį. 
Putinaitės konstruojama sovietmečio traktuotė remiasi perskyra tarp pasipriešinimo iš vienos pusės ir prisitaikymo bei kolaboravimo – iš kitos. Atrodytų, kad tarp prisitaikėlių ir kolaborantų yra esminis skirtumas: kolaborantai yra tie, kurie aktyviai talkininkavo okupantui, o prisitaikėliai – tie, kurie siekė okupacijos sąlygomis išgyventi. Tačiau Putinaitė ribą tarp kolaboranto ir prisitaikėlio siekia nutrinti akcentuodama aktyvų prisitaikymo pobūdį, aktyvų plačių gyventojų sluoksnių bendradarbiavimą su režimu. Toidėl pagal Putinaitę išeina, kad sovietmečiu didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvę kolaborantai. Specifiškai Putinaitė supranta ir pasipriešinimą. Pasipriešinimo kriterijumi ji laiko prieš režimą nukreiptą fizinį veiksmą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  264). Atsižvelgdama į tai, kad po partizaninio judėjimo nuslopinimo į fizinį pavojų keliančią konfrontaciją su režimu stojo tik negausūs disidentai, Putinaitė sovietmečio visuomenę vaizduoja kaip sudarytą iš saujelės besipriešinančių režimui ir absoliučios daugumos kolaborantų. Tokiu būdu filosofė gauna paprastutę Andriukaičio pagrindinės tezės inversiją: jei pagal Andriukaitį, visi buvo patriotai, iškyrus Burokevičių su Ivanovu ir jų sėbrus, tai pagal Putinaitę, visi buvo kolaborantai, išskyrus disidentus.

Studijų metu aš labai domėjausi XIX a. romantikų darbais, mažųjų  olandų detaliai ištapytais natiurmortais, Rembrandto specialiai išplėtota šviesotamsa. Anuomet patiko ir net Tuluz Lotreko, Egono Schieles paveiksluose atgulusios linijos ir iš jų formuojami siluetai. Kerėjo Pierre-Augusteo Renoiro tirpstantys pavidalai, Claude Moneto perteikiamas atmosferos įspūdis, Édouardo Manet potėpio aštrumas. Aš vis dar žaviuosi Luciano Freudo tapyba – jo kūnai gašlūs, bet estetiški.
. Postmoderniosios teorijos lauke susiklostė daugybė postmoderniųjų tyrinėjimo sričių: postmodernioji sociologija, politologija, geografija, urbanistika, vadyba, edukacija ir kt. Visose postmoderniosios teorijos srityse plito Jacques’o Derrida, Jeano Baudrillard’o, Michelio Foucault, Richardo Rorty, Fredrico Jamesono, Zigmunto Baumano, D. Harvey’aus ir kitų mąstytojų idėjos.
Šių metų gegužės mėnesį vykusiame Anykštėnų forume miestiečiai kalbėjosi apie tai, kad Anykščių miestas ir rajonas savaime vystosi ir turėtų toliau vystytis Lėtojo miesto kryptimi. Bet gal ne visi žino ką gi reiškia tie Lėtieji miestai? Šio termino nereikia bijoti, bet dedant į viziją būtų naudinga jį apibrėžti, kad žmonėms nekiltų asociacijos su kažkokioms atsilikusioms provincijoms. Lėtieji miestai pasaulyje yra gerai žinomi, kaip miestai sąmoningai pasirinkę tarnauti savo gyventojų gerovei ir jų gyvenimo kokybei, neaukodami šių vertybių vardan aukštesnės vietos pasaulinės konkurencijos statistinėje piramidėje. Lėtieji miestai tai maži miestai (iki 50tūkst. gyventojų) kuriuose yra stiprios bendruomenės ir kurių piliečiai turi stiprų balsą. Tai miestai, kuriuose neskubama nerti į karingą konkurenciją su likusiu pasauliu, bet pirmiausia siekiama kurti gerą gyvenimą miestiečiams ir patrauklią aplinką miesto svečiams, saugant gamtą, kultūrinį paveldą ir remiant smulkius verslininkus, amatininkus, ūkininkus, t.y.—vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tokiuose miestuose klesti žaliasis turizmas, sveikatingumo paslaugos, sprotas, ekologiniai ūkiai, muziejai ir pan.
×