Lytinis chromatinas: (cia apie X chr.) ji galima tirti kiekviename zmogaus audinyje. Patogiausia jo ieskot burnos gleivines epitelio nuograndose ir daugiabranduoliuose leukocituose. Burnos epiteliniu lasteliu branduoliu periferijoje matyti ryskiai nusidazantys chromatino telkiniai – Baro kuneliai, o leukocituose – branduoliu isaugos. Ju galai esti sustoreje kaip bugno lazdeles. Lytinis chromatinas nustatomas greitai, bet apytiksliai. Pvz jei pas vyra randama X lytinio chromatino, tai nieko nepasako apie jo lytiniu chr. konstitucija, nes galimi XX, XXX, XXY ir kitokie kariotipo variantai. Dabar, kai galima istirti kariotipa, X lytinio chr. tyrimas prarado savo reiksme.
Na iš šio pasaulio "vidaus" sudėtinga spręsti kaip yra iš tikro. Juslių galimybės pakankamai ribotos nors ir pakankamos egzistavimui. Bet pažinimui mažoka. Reikia "išorinės" informacijos kaip čia viskas sutverta. Ir geriausias šaltinis tie kurie tai sukūrė. Bet leisti prisijungti prie Jų jau sprendžia Jie. Pažiūrėjus biblinio dievo variantą akivaizdu kad tai ne dievas o geriausiu atveju "ateiviai". Taip kad surastas kitoks variantas ir dabar tikrinu ar teikiama tiksli informacija. Tik tiek. :)
V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.
Bet grįžkime prie klausimo apie filosofijos ir komunikacijos sąsajas. Trumpas interviu formatas nesuteikia galimybės visas jas išsamiai aptarti. Tad apsistosiu tik ties viena iš jų. O ji elementari – išliekamąją vertę turinti filosofija reikalauja ir negali išgyventi be komunikacijos. Kad konkreti filosofinė mintis ar teorija pasiektų visuomenę, taptų reikšmingu filosofijos istorijos faktu, reikalinga komunikacija. Kad filosofas būtų išgirstas, jis, jo mokiniai, kolegos ar bičiuliai privalo komunikuoti. Būtina parinkti tinkamą kalbą, tinkamus komunikacijos kanalus ir priemones, neutralizuoti oponentų keliamą triukšmą ir kitus efektyvios komunikacijos trikdžius ir kliuvinius. Gali kurti pačias giliausias filosofines teorijas, bet, užsidarius dramblio kaulo bokšte, jos mirs drauge su tavimi, drauge su tavimi jos bus ir garbingai palaidotos. Gali netgi būti pakankamai garsus savo laiko ir savosios terpės filosofas, bet jei tavo mintys nebus fiksuotos ir perduotos kitoms kartos, jos išnyks drauge su tavuoju laiku ir tavąja terpe. Labai iškalbingas Sokrato pavyzdys. Jis nepaliko jokių raštų, nes mėgo filosofuoti ir diskutuoti gyvai. Jei jo minčių nebūtų užrašę ir komunikavę ištikimiausi jo mokiniai, Sokratas šiandien pasauliui būtų ne labiau žinomas nei tūlas XIX a. lietuviško kaimo išminčius. Taigi filosofijai reikalinga komunikacija. O geriausia, kai pats filosofas tuo pačiu yra ir geras komunikatorius – vėl norėčiau priminti Sąjūdžio mintingų filosofus.

4. Rojus jau minėjau tėra savijautos, pritapimo prie aplinkos reikalas. Daug žmonių dabar galėtų laikyti gyvenimą žemėje rojumi. Jei nemėgstate suspaustai gyventi, uždaryti kokiame kolūkyje kasdien alinami suniu darbu. Anksčiau ar vėliau šį savo gyvenimą prisiminsite, kaip gyvenimą rojuje, iš kurio būsite išginti primestų ligų, senatvės bei mirties.
Ši minties pakraipa paprastai vadinama Bažnyčios socialine doktrina. Be abejo, jos fragmentų atrasime dar apaštalų laikais ir vėlesniais amžiais. Tačiau Leono XIII enciklikos nuopelnas buvo šios doktrinos organiškas ir nuoseklus išdėstymas. Žinoma, popiežių socialinės enciklikos yra Bažnyčios socialinės doktrinos viršūnė, tačiau už jų slypi visoje Bažnyčioje dedamų pastangų, intelektualinių ir praktinių, krikščioniško tikėjimo šviesoje perprasti ir reaguoti į konkretaus žmonių ir visuomenių gyvenimo iššūkius, problemas. Pavyzdžiui, Pranciškaus „Laudato Si“ enciklika aptaria tai, ką krikščioniškas tikėjimas ir Bažnyčios patirtis gali pasakyti ekologinės krizės kontekste. Ir ekologinė krizė, primena popiežius, nėra technologijų trūkumas ar paprasčiausia cheminė tarša. Ji glaudžiai susijusi su mūsų mentalitetu, su mūsų vertybėmis, su mūsų visuomenių ekonominiais ir politiniais interesais.
Žiūrėdavau į tapybą ir laukdavau, kol kas nors atsitiks. Atrodė, kad tuoj kažkas pasikeis. Toks provokuojantis P. P. Rubenso potėpis ir manieringai judančių putlių, raumeningų kūnų vaizdavimas mane visada kerėjo. Vėliau aš net specialiai ieškojau P. P. Rubenso reprodukcijų. Vykau į Peterburgą stebėti ne tik jo, bet ir Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslus.
„Iš tikrųjų puolamas ne Marcinkevičius, - pastebėjo V.Radžvilas. - Sovietmečiu lietuvių tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu, todėl kiekvienas žmogus, kuris turėjo šiek tiek istorinės atminties ir nuovokos, žinojo, kad reikia apsispręsti. Dabartinės strategijos principas visiškai kitas - tai nutylėjimų arba neutralizavimo strategija... ir todėl visuomenei kur kas kebliau suvokti, kas iš tikrųjų vyksta šių dienų Lietuvoje...“

Kas atsitinka žlugus Sovietų Sąjungai? Kartu žlunga ir „Mažųjų Vakarų“ mitas bei puoselėta iliuzija. Įstojusi į ES Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tampa nebe „kultūriškai ir ekonomiškai pranašesnė auksinė imperijos provincija“, o tik naujosios Sąjungos nustekentu rytiniu pakraščiu, dažno vakariečio akimis esančiu kažkur pačiam civilizacijos pariby su barbarais, arba, kaip buvo rašoma viduramžiais žinomą pasaulį vaizduojančiuose žemėlapiuose, - ubi leones (ten, kur liūtai)...


Šiuo metu bene populiariausios yra SD arba jų patobulinti variantai - SDHC ir SDXC kortelės, skirtos įvairiems skaitmeniniams įrenginiams - fotoaparatams, garso įrašymo įrenginiams ir kt. Tačiau, nors šios kortelės ir yra išoriškai tapačios, jų skaitymo metodai visiškai kitokie. Vadinasi, ir kortelių skaitytuvai reikalingi skirtingi. Todėl prieš naudojimą įsitikinkite, kad atminties kortelės, kurias planuojate naudoti ir kortelių skaitytuvai yra tarpusavyje suderinami. Atminties kortelių pirmtakės - CF ar CFast kortelės taip pat vis dar naudojamos. Tad joms, kaip ir populiariosioms MS kortelėms, vis dar gaminami atskiri kortelių skaitytuvai.


Dažniausiai pirma man atsiranda nuojauta kad bus eilinis kontaktas,o tada dažniausiai ji ir išsipildo,bet griežtos taisyklės tam nėra. tada važiuojant su San Ilu į pagrobimo vietą man buvo kilusi irgi namuose nuojauta kad ten bus kontaktas su jais.Ir oho koks galingas kontaktas buvo,ir San Il vos vos išvengė pagrobimo nes aš mintimis liepiau jiems jo neliesti,jis atsipirko tik išgasčiu ir daugiau nieko.
Šią konferenciją, kurioje įžvalgos, beje, buvo grindžiamos ne kandžiais epitetais, kaip yra įprasta nuožmių lietuvybės niekintojų pasisakymuose, o ramiai dėstomais, tačiau neatremiamais argumentais, derėtų pavadinti išties solidžiu savojo nacionalinio turinio dar nepraradusios šalies šviesuomenės atkirčiu vis gausėjantiems antpuoliams prieš nacionalines mūsų tautos atramas ir pačią lietuvybę.
– Esu tikrai  palaikoma artimųjų. Dukros nelabai domisi mano kūryba, tačiau žino, kad man tai svarbu ir atleidžia už tai, jog ne visada skiriu joms pakankamai dėmesio. Kartą vyriausioji po parodos atidarymo pasakė: „Mama, mes kartais pykstame, kad mums nepakanka tavo dėmesio, bet tave suprantame ir labai didžiuojamės tuo, ką darai, ir tuo, ko pasiekei.“ Vidurinioji dukra yra pasakiusi komplimentą: „Man patinka tavo stiprybė. Tu darai gyvenime tai, ką nori daryti. Nesitaikstai ir esi savimi.“

– Viena iš renginio dalių yra kūrybos visuomenė. Kas vienija šios visuomenės dalyvius? Ko tikimasi iš šios visuomenės? Kuo ji savita ir šiuolaikiška? Kad ši visuomenė yra labai svarbi aiškinama gana storoje ir metodiškai detaliai išplėtotoje prof. dr. T. Kačerausko knygoje „Kūrybos visuomenė“. O gal ši visuomenė yra ne tiek mūsų laikmečio ženklas, o kiek pozityvi utopija?
    Pirma, ji atrodė itin gražiai; plius ji visuomet išlaikydavo rūpestingą, pusiau besišypsančią išraišką. Antra, jos asmenybė iš tikro atitiko Tanigučio apibūdinimą. Šiomis dienomis niekas daugiau nedrįso kalbėtis su Suzumiya Haruhi, išskyrus Asakura Ryouko. Nesvarbu, kokia atšiauri Suzumiya Haruhi būdavo, Asakura Ryouko vis tiek bandydavo kalbėtis su ja karts nuo karto. Ji buvo tokia aistringa, kad elgėsi tarsi klasės seniūnė. Trečia, iš to kaip ji atsakydavo į mokytojų klausimus klasėje, galėjai matyti, kad ji yra labai protinga. Ji visuomet atsakydavo teisingai – mokytojų akyse ji tikriausiai atrodė kaip pavyzdinė mokinė. Galiausiai, ji buvo ekstremaliai populiari tarp merginų. Praėjo tik savaitė semestro, bet ji jau buvo klasės moteriškosios lyties studenčiokių alfa ir omega. Tarsi nukrito iš dangaus su gebėjimu patraukti žmones savo pusėn!
Štai kodėl vertinant J. Marcinkevičiaus vaidmenį ir indėlį į Sąjūdžio ir Lietuvos istoriją, reikia suvokti, kad pasaulio politinėje istorijoje jokių perversmų ir lūžių neįvykdo vadinamieji žemieji sluoksniai. Visi didieji politiniai pokyčiai būna įgyvendinami aukštosios ar viduriniosios klasės atstovų – pripažintų, turinčių „svorį“, autoritetą ir įtaką žmonių. J. Marcinkevičius, nepaisant problemiškų jo biografijos ir kūrybos aspektų, kai reikėjo lemtingai apsispręsti, jis apsisprendė įsipareigoti idealiai lietuvių tautai, kuriai priklauso visi, gyvenę nuo lietuvių tautos atsiradimo, ir Lietuvos valstybei. Dėl to negali būti jokių diskusijų. 
    Penki ar daugiau nariai. Remiantysis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas, klubo veiklos/tikslų reziumė, galiausiai – Studentų Tarybos Vykdomojo Komiteto antspaudas. Klubo veikla privalo atitikti mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofiją. Pagal veiklos įrašus ir rezultatus, Vykdomasis Komitetas svarstys, ar suteikti asociacijai “klubo” vardą, ar ne. Kas be ko, asociacijai mokykla neteiks lėšų. 

Kiek nepavykusių bandymų? Tik mokslininkai atkaklūs, nenuleidžia rankų: sumanymas geras, tik žmonės netinka. Gal tą sumanymą žvėrims reiktų taikyti? Gamtoje jokių pinigų, ko betrūksta žvėris apšaukti komunistais? O leninas uolus markso mokinys, įgyvendino savo laiku net vištagaidžių paradus, panaikino šeimas. Komjaunuolės turėjo komjaunuolišką pareigą atsiduoti komjaunuoliams. Viskas markso sumanymai, o leninas tik viską įgyvendino nesibodėdamas moksliškai pagrįsto kraujo liejimo.
. Tad galima teigti, kad medijos yra vis labiau individą veikianti, jį ir jo savivaizdį formuojanti ir prie savo skaitmeninės loginės raiškos pritaikanti minties, auklėjimo ir kūrybos terpė, įgaunanti skaitmeninių duomenų ir išteklių pavidalą. Tas pavidalas naujų medijų propaguotojų yra linkstamas nusakyti kaip „skaitmeninis kapitalizmas“. Nors „skaitmeninio kapitalizmo“ supratimas teigia įsivyraujant vadinamąsias nematerialiąsias vertybes, kurios tarsi visiškai atsisieja nuo materialiųjų, pastarąsias įtraukiant į virtualiąją gamybą, tačiau kol kas toks supratimas yra labiau ideologinio pobūdžio – skatinantis ir pateisinantis medijų technologijų plėtrą ir nuslepiantis prekinį nematerialiųjų vertybių, taip pat ir virtualios „tikrovės“ pobūdį. Tiesa, tos ideologijos apraiškos dažniausiai sunkiai pasiekiamos kritinei refleksijai, kuri vienaip ar kitaip įtraukiama į skaitmeninę projektinę intelektinių produktų gamybą ir vartojimą.
Turime atsigręžti į dvasinės kovos istoriją. Visi moraliniai apsisprendimai padaromi sąžinėje ir šia prasme yra subjektyvūs. Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas politikos filosofas, „privačios sąžinės yra privačios nuomonės“. Todėl tam, kad net ir patys kilniausi ir į didžiausią universalumą galintys pretenduoti mūsų sąžinės sprendimai įgytų jėgą ir galiotų kitiems, kažkas privalo juos pripažinti. O mūsų dvasios viduybėje  vykstantį apsisprendimą pripažinti ir patvirtinti gali tik vienas teisėjas – moralinė atskaitos bendruomenė. 
Na o pokalbio pabaigoje norėčiau grįžti prie poezijos (juk poetinį pašaukimą savyje aptikau ankščiau nei polinkį į filosofiją:). Norėčiau su jūsų skaitytojais atsisveikinti eilėraščiu, tiesiog palinkėti vidinės laisvės ir nesudrumsčiamos dvasinės ramybės šiame neramiame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Kad ir kas benutiktų, žinokite: nieko baisaus, jums vis dar šypsosi dievai ir aguonos:
Tridiene kultura: naudojama citogenetiniame metode (sio metodo esme – pakitusio kariotipo lyginimas su normaliu). Kadangi chromosomos buna stebimos tik besidalijancioje lasteleje, tiesioginu metodu tiriamos tik intensyviai besidalijanciu audiniu lasteles. Placiausiai naudojama tridiene zmogaus leukocitu kultura. Zmogaus lasteles periferiniame kraujyje nesidalija, todel 0,5 ml tiriamo kraujo specialiuose plastikiniuoe indeliuose uzpilama audiniu terpe, kurioje yra preparatas, priverciantis limfocitus nuolat dalintis. Didziausias susidaranciu mitoziu skaicius pasiekiamas po 64-72 val., todel kultura vadinama tridiene. Kultivavimo pabaigoje i terpe ilasinama kolcemido: sis preparatas ardo mitozes dalijimo verpste, ty uzfiksuoja mitoze metafazes stadijoje.
Kai kuriomis fobijomis atsikratyti yra neįmanoma, kai tau būvo, imkim, grasoma kad turi paklusit... Man stiklas tada tik ir dužo( grasintojo balsas skambėjo net per tris dimensijas, nebuvo psichiškai kur nuo jo pasislėpti...) ir aš atsiradau kitame pasaulyje, o paskui po dviejų savaičių rimtai susirgau. STIKLAS DUŽO - supranti? Jis aplink mane buvo kažkur tai metro su puse, dviejų metrų nuotolio... Turėjau apsauginį stiklą ir buvau itin linksmas žmogutis. O dabar yra taip kaip yra. Gyvenu sau be apsauginio stiklo...
–Žmogaus potencialas yra neišsemiamas. Mes visi gimstame su daug talentų, bet mūsų šeima, mokykla, visuomenė kažkodėl iš paskutiniųjų mus stengiasi priversti susisiaurinti, susimažinti, „specializuotis”, lyg būtume kažkokio didelio konvejerio viena maža funkcija. Bet gyvenimas –ne konvejeris. Gyvenimas – nuolatinis kūrybinis procesas. Mes kiekvieną dieną kuriame save iš naujo, ir kiekviena diena – galimybė atskleisti naują savo talentą, išnaudoti dar nepanaudotą savo potencialą. Aš tai darau su dideliu džiaugsmu ir stengiuosi padėti tai daryti kitiems – savo studentams, klientams, kolegoms, publikai.
V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.
    KARLOSAS TIK KĄ IŠLIPO IŠ DUŠO, KAI SUSKAMBĖJO TELEFONAS. Jis apsivyniojo rankšluostį aplink taliją ir nuėjo į ankštą svečių kambarį, vos ne pargriūdamas už vis dar neatidarytos knygų dėžės, skubėdamas pasiekti čirškiantį telefoną; kai persikraustė į miestą, jis neturėjo laiko įsigyti atsakiklį, ir tiktai naujoji įstaiga turėjo jo telefono numerį. Neapsimokėjo praleisti nė vieno skambučio, ypač turint galvoje tai, kad Umbrela apmokinėjo jo sąskaitas.
Karelijoje Vera vadinosi baltojo spindulio magistre. Čia ji veikė legaliai, nes turėjo verslo liudijimą teikti netradicines paslaugas. Klientus ji priiminėjo šiuolaikiniame ofise, „gydė“ nuo vėžio, cirozės, paralyžiaus. Kartą pas būrėją atėjo smegenų vėžiu sergančio berniuko tėvai, kuriuos moteris išnaudojo iki pat mirties, o po to tik skėstelėjo rankomis – toks jau vaiko likimas. Pinigų, aišku, „magistrė“ negrąžino.
×